Violončelė – styginis instrumentas, turintis keturias stygas: C (do), G (sol), D (re) ir A (la). Violončelė, šnekamojoje kalboje vadinama čele, yra bosinis smuiko šeimos narys.

Grojama atsisėdus. Violončelė derinama kvintomis. Žmogus, grojantis violončele, yra vadinamas violončelininku arba violončelistu. Natos violončelei dažniausiai rašomos boso arba tenoro raktuose.

Pavadinimas „Violončelė“ yra kilęs iš italų kalbos ir reiškia „didelė viola“. Violončele grojama orkestruose, styginių instrumentų kvartetuose, taip pat ir solo. Violončelėms buvo parašyta daug sonatų ir koncertų. Nors violončele dažniausiai grojama klasikinė muzika, tačiau taip pat ja grojama pop, roko ir netgi metalo stiliaus muzika.

Žymiausi baroko kūriniai violončelei yra šešios Johano Sebastiano Bacho siuitos be akompanimento, klasicizmo eroje du Jozefo Haidno koncertai, romantizmo eroje Antoníno Dvořáko, Edvardo Elgaro koncertai, bei dvi Johaneso Bramso sonatos.

Pirmąją violončelę XVI a. pagamino italų meistras Andrea Amati.

‍